Šiandien užkalbėjimų galima rasti beveik visur – knygose, internete, socialiniuose tinkluose ar įvairiuose forumuose. Todėl vis dažniau tenka išgirsti nusivylusių žmonių žodžius: „Bandžiau, bet niekas nesuveikė.“ Vieni padaro išvadą, kad užkalbėjimai neveikia, kiti ima ieškoti vis naujų tekstų, tikėdamiesi, kad būtent kitas bus „stipresnis“. Tačiau senoji magijos tradicija į tai žiūri visai kitaip.
Viena didžiausių klaidų – manyti, kad užkalbėjimas veikia tarsi užsakymas restorane. Perskaitei tekstą ir iš karto viskas pasikeitė. Perskaitei, kad nutils kaimynai – ir jie nutilo. Perskaitei, kad mylimas žmogus sugrįš – ir kitą dieną jis jau beldžiasi į duris. Kai taip neįvyksta, pasakoma, kad užkalbėjimas buvo blogas. Tačiau problema dažniausiai slypi ne pačiame tekste.
Norint, kad užkalbėjimas atliktų savo darbą, neužtenka vien perskaityti žodžius. Pats užkalbėjimas yra pagalba žmogui nukreipti savo valią, susikaupimą ir vidinę jėgą. Jeigu tos jėgos neužtenka, vien žodžiai rezultato nesukurs. Kaip ir malda – ji nėra vien tik ištartas tekstas. Visi žinome, kad vienaip žmogus meldžiasi kasdien, o visai kitaip tuomet, kai visa širdimi prašo pagalbos dėl sunkiai sergančio artimojo. Skirtumas slypi ne maldos žodžiuose, o žmogaus būsenoje – jo tikėjime, susikaupime ir vidinėje jėgoje. Lygiai tas pats galioja ir užkalbėjimams.
Dauguma užkalbėjimų mus pasiekė iš mūsų protėvių. Tačiau ne kiekvienas žmogus anuomet galėjo jais gydyti ar atlikti kitus maginius darbus. Tam buvo pasirenkami žmonės, turintys tam tikrų gabumų, kurie dažnai būdavo mokomi nuo mažens. Jie ne tik žinojo pačius tekstus, bet ir mokėjo tinkamai pasiruošti ritualui, sukaupti savo jėgą ir nukreipti ją ten, kur reikia. Pats užkalbėjimas buvo tik viena viso darbo dalis.
Senuosiuose tekstuose dažnai minimi Alatyro akmuo, Bujano sala, įvairios dievybės, šventieji ar kiti galios simboliai. Mūsų protėviams tai nebuvo tušti žodžiai – jie puikiai suprato jų prasmę. Vėliau dalis senųjų simbolių buvo pakeisti krikščioniškais šventaisiais ar maldomis, tačiau pati jų esmė išliko ta pati. Šiandien daugelis žmonių šiuos vardus perskaito net nesusimąstydami, ką jie reiškia, o juk kiekvienas simbolis turėjo savo vietą ir paskirtį.
Per šimtmečius užkalbėjimai buvo perduodami iš lūpų į lūpas, vėliau perrašinėjami ranka, spausdinami knygose ir kopijuojami internete. Todėl šiandien galima rasti ne vieną to paties užkalbėjimo variantą. Kartais pakeistas vos vienas žodis, kartais – visa frazė. Tokie pakeitimai gali iškreipti pirminį tekstą, todėl ne viskas, kas šiandien publikuojama internete, yra autentiškas senasis užkalbėjimas.
Dar viena dažna klaida – lengvabūdiškas požiūris į patį ritualą. Senosiose tradicijose buvo svarbi kiekviena smulkmena: kada atliekamas darbas, kokia Mėnulio fazė, kokia savaitės diena, kokiu paros metu jis atliekamas ir kokia vieta tam pasirenkama. Visa tai nebuvo atsitiktinės taisyklės. Buvo tikima, kad tinkamai pasirinktas laikas ir vieta sustiprina atliekamą darbą.
Ne mažiau svarbus ir pasiruošimas. Patyrę magai prieš atsakingesnius ritualus laikydavosi pasninko, stengdavosi saugoti savo jėgas, vengdavo to, kas, jų manymu, galėjo susilpninti energetiką. Senosiose tradicijose minima, kad vyrams prieš tam tikrus ritualus buvo patariama keletą dienų susilaikyti nuo lytinių santykių, o kai kuriuose papročiuose buvo vaikščiojama basa rytine rasa ar naudojamas tyras šaltinio vanduo. Tokie veiksmai nebuvo atsitiktiniai – jie buvo ritualo dalis ir buvo perduodami iš kartos į kartą.
Svarbu ir tai, kaip tariami patys žodžiai. Jų negalima perskaityti paskubomis, mintimis būnant visai kitur. Senieji praktikai sakydavo, kad užkalbėjimo žodžiai turi būti pripildyti žmogaus jėgos ir ketinimo. Tik tuomet jie atlieka savo paskirtį.
Didelę reikšmę turi ir tinkamai pasirinktas laikas. Jeigu užkalbėjime nenurodyta konkreti diena, dažniausiai atsižvelgiama į Mėnulio fazę, savaitės dieną, o kai kuriose tradicijose – ir į saulėtekį, saulėlydį ar vidurnaktį. Šie laikai nuo seno buvo laikomi ypatingais ir turinčiais stipresnę galią.
Ir dar viena klaida, apie kurią retai kalbama. Atlikęs užkalbėjimą žmogus turi tvirtai tikėti, kad darbas jau pradėjo veikti, tačiau kartu paleisti savo norą. Nuolatinis laukimas, abejonės ir kasdienis rezultato tikrinimas, pagal senąsias tradicijas, gali susilpninti atliekamą darbą. Buvo tikima, kad pirmųjų pokyčių dažniausiai verta laukti pasibaigus vienam Mėnulio ciklui. Jeigu rezultato nėra, verta dar kartą įvertinti, ar viskas buvo atlikta teisingai, o prireikus kreiptis į patyrusį praktiką.
Užkalbėjimas nėra stebuklinga formulė, kuri akimirksniu pakeičia žmogaus gyvenimą. Tai visuma, kurioje svarbus ne tik pats tekstas, bet ir žmogaus pasiruošimas, susikaupimas, vidinė jėga, tikėjimas ir pagarba senajai tradicijai. Būtent todėl vieniems užkalbėjimai tampa veiksminga pagalba, o kiti, perskaitę vos kelias eilutes, nusivilia ir padaro išvadą, kad jie neveikia.