Pinigai mūsų gyvenime yra visur, norime mes to ar nenorime. Juos uždirbame, leidžiame, taupome, skoliname, kartais ištaškome ir paskui patys stebimės, kur jie taip greitai dingo. Vieni žmonės pinigų nori daugiau, kiti visą gyvenimą bijo jų pritrūkti, dar kiti mėgsta garsiai sakyti, kad pinigai jiems visiškai nesvarbūs. Tik kažkodėl, kai tų „nesvarbių“ pinigų pritrūksta sąskaitoms, maistui ar paprasčiausiems gyvenimo dalykams, labai greitai paaiškėja, kad vis dėlto svarbūs. O dar yra žmonių, kurie pinigus tiesiog smerkia. Turtingi jiems visi vagys, dideli pinigai būtinai nešvarūs, sąžiningas žmogus daug neuždirbs, o norėti geriau gyventi vos ne gėda. Ir štai tas pats žmogus paskui užsidega žalią žvakę, pasideda monetą ar piniginį talismaną ir prašo gerovės. Man tokiais atvejais visada norisi paklausti – tai tu apsispręsk, ar pinigų nori, ar vis dėlto juos iš savo gyvenimo varai?

Ezoterikoje pinigai nėra vien kupiūros, monetos ar skaičiai banko sąskaitoje. Egzistuoja pinigų, arba gerovės, egregoro sąvoka. Jeigu labai paprastai, egregoras yra didžiulis kolektyvinis energetinis laukas, kurį kuria ir maitina žmonių dėmesys, mintys, norai, emocijos bei veiksmai. O kiek žmonija galvoja apie pinigus, turbūt net aiškinti nereikia. Vienas laukia atlyginimo, kitas galvoja, kaip apmokėti sąskaitas, trečias kuria verslą, ketvirtas skaičiuoja pelną, penktas bijo prarasti tai, ką turi. Ir taip ne metus, ne dešimt ir net ne šimtą metų. Todėl pinigų egregoras laikomas viena stipriausių sistemų, su kuria vienaip ar kitaip susijęs praktiškai kiekvienas žmogus. Tik vienų santykis su ja yra normalus, o kitų toks susuktas, kad žmogus pats viena ranka pinigus kviečia, o kita juos veja lauk.

Ir čia, mano galva, prasideda įdomiausia dalis. Mes labai lengvai pasakome: „Aš noriu daugiau pinigų“, bet daug sunkiau sąžiningai pasižiūrėti, ką apie tuos pinigus iš tikrųjų galvojame. Juk daugybė dalykų į galvą sudedama dar vaikystėje. „Pinigai ant medžių neauga“, „mes ne milijonieriai“, „daug norėsi – mažai gausi“, „turtingi sąžiningai neuždirba“, „reikia džiaugtis tuo, ką turi“. Vaikas tokių dalykų neanalizuoja, jis juos tiesiog priima. Paskui tam vaikui keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, jis jau seniai pats uždirba pinigus, bet kažkur giliai vis dar gali sėdėti ta pati riba – man galima tik tiek, daugiau jau ne man. Ir tada žmogus pats nesupranta, kodėl gavęs daugiau pinigų pradeda jaustis nejaukiai, kodėl didesnė suma jo rankose neužsibūna, kodėl atsiradus geresnei galimybei pats randa dešimt priežasčių jos atsisakyti.

Galite labai paprastai save patikrinti. Įsivaizduokite, kad rytoj visiškai teisėtai ir sąžiningai gaunate 50 000 eurų. Tai ne paskola, jų nereikės grąžinti, niekas dėl jų nenukentėjo, jie tiesiog jūsų. Ir dabar nekurkite sau gražaus atsakymo, o pagaukite pačią pirmą reakciją. Vienas apsidžiaugs ir pradės galvoti, ką galėtų su tais pinigais padaryti, o kitam iškart šaus mintis: „Taip nebūna“, „kažkas čia negerai“, „o jeigu prarasiu“, „baisu būtų tiek laikyti“, „iš kur man tokie pinigai“. Gali atsirasti net kaltė ar kažkoks keistas nepatogumas. Štai tokia pirmoji reakcija kartais apie mūsų santykį su pinigais pasako daug daugiau negu šimtas kartų pakartota afirmacija „aš esu pinigų magnetas“.

Nes galima kartoti afirmacijas, galima nešiotis piniginėje lauro lapą, cinamoną ar monetą, galima deginti žvakes, turėti talismaną ir atlikti piniginius ritualus, bet jeigu žmogus metų metais sau kartoja „aš pinigų neturiu“, „man visada trūksta“, „aš tiek niekada neuždirbsiu“, „tokie pinigai ne man“, vienas ritualas viso to neištrins. Ir čia nereikia suprasti, kad sakau, jog maginis darbas su pinigais nereikalingas ir viskas tėra mūsų galvoje. Tikrai ne. Su pinigų energija dirbama, yra ritualai gerovei, pinigų srautui, prekybai, klientams, darbui, kelių atvėrimui, naudojamos žvakės, talismanai ir kitos priemonės. Tik magija nėra bankomatas, į kurį įkišai žvakę ir iš kitos pusės iškrito penki šimtai eurų. Kartais atlikus darbą piniginei sferai ne pinigai tiesiai į rankas ateina, o galimybė juos uždirbti. Atsiranda naujas klientas, darbo pasiūlymas, žmogus, reikalinga pažintis, mintis kažką pradėti ar galimybė, kurios anksčiau paprasčiausiai nebuvo. Ir tada jau reikia pačiam tą galimybę pamatyti ir ja pasinaudoti. Galima prašyti atverti kelią, bet jeigu kelias atsivėrė, juo dar reikia ir eiti.

Dar vienas dalykas, apie kurį kalbant apie pinigų egregorą dažnai pamirštama, yra mainai. Žmogus kažką duoda pasauliui – savo darbą, laiką, žinias, paslaugą, produktą – ir už tai gauna atlygį. Tačiau yra žmonių, kurie duoti moka puikiai, o priimti nemoka. Dirba, stengiasi, atiduoda savo laiką ir jėgas, o kai reikia pasakyti kainą, iš karto pasidaro nepatogu. Gal per brangu, gal žmogus neturi, gal mažiau paimti. Dar klientas burnos neatidarė, o žmogus jau pats savo kainą sumažino. Paskui stebisi, kodėl pinigų srautas silpnas. O kaip jis nebus silpnas, jeigu pats savo darbą nuvertini? Norėti sąžiningo atlygio už savo darbą nėra nei godumas, nei nedvasingumas. Pinigai yra mainų dalis, todėl reikia mokėti ne tik duoti, bet ir priimti.

Lygiai taip pat nematau nieko dvasingo nuolatiniame nepritekliuje. Pinigai žmogaus savaime nepadaro nei gero, nei blogo. Vienas turėdamas daugiau pasirūpins šeima, padės kitam, sukurs kažką naudingo, mokysis, keliaus, gyvens ramiau. Kitas su tais pačiais pinigais elgsis visai kitaip. Čia jau ne pinigų kaltė. Todėl man visada keistai skamba pasakymas, kad pinigai gadina žmogų. Gal kartais jie tiesiog labai gerai parodo, koks žmogus buvo ir be jų.

Todėl prieš ieškant stipriausio ritualo pinigams kartais verta pradėti nuo savęs ir labai sąžiningai pasižiūrėti, koks iš tikrųjų yra mano santykis su pinigais. Ar leidžiu sau turėti daugiau? Ar moku priimti atlygį? Ar nejaučiu kaltės norėdamas gyventi geriau? Ar pats nenuvertinu savo darbo? Ar gavęs didesnę sumą nesąmoningai nepuolu kuo greičiau jos išleisti? Ir svarbiausia – ką aš pats nuolat kalbu apie pinigus, nes jeigu kiekvieną dieną kartoju, kad jų nėra, nebus ir man nepriklauso, o kartą per mėnesį užsidegu žvakę ir prašau gerovės, gaunasi labai prieštaringas darbas.

Pinigų magijoje, kaip ir daug kur kitur, neužtenka vien pakviesti. Reikia mokėti priimti, išlaikyti ir pasinaudoti tuo, kas ateina. Todėl prieš nusprendžiant, kad kažkas uždarė pinigų kanalą, uždėjo bloką ar gerovė kažkodėl žmogų aplenkia, kartais verta pirmiausia pasižiūrėti, ar pats žmogus metų metais to kanalo neužsukinėjo savo baimėmis, įsitikinimais ir nuolatiniu „man nebus“. Maginis darbas gali padėti atverti kelią, sustiprinti srautą, pajudinti užstrigusią situaciją, bet jeigu žmogus pats viena ranka kviečia pinigus, o kita juos veja lauk, pirmiausia reikės susitarti su savimi.