Apie paprastą vagystę viskas aišku. Turėjai pinigų – nebėra. Turėjai papuošalą – dingo. Pavogė telefoną – irgi ilgai galvos sukti nereikia. Buvo daiktas ir jo nėra. Magijoje yra kiek kitaip. Čia galima pavogti tai, ko nei į kišenę įsidėsi, nei policijai parodysi.

Magijoje toks dalykas vadinamas kradniku – nuo rusiško žodžio красть, vogti. Lietuviškai aš jį tiesiog vadinčiau magine vagyste. Ir vagiama čia ne visada vien energija, kaip dabar mėgstama viską tuo žodžiu paaiškinti. Gali būti nutempiama žmogaus sėkmė, piniginė gerovė, patrauklumas, meilės laimė, jaunystės jėga, klientai, gebėjimas užsidirbti. Senuose darbuose galima rasti ir daug rimtesnių dalykų – iki žmogaus vietos šeimoje ar giminėje. Bet čia jau visai kita kategorija ir tikrai ne tai, kas pasitaiko ant kiekvieno kampo.

Su kradniku įdomiausia yra tai, kad žmogus dažniausiai ilgai nesupranta, kas vyksta. Na, nesiseka. Kam nebūna? Vieną mėnesį mažiau pinigų, paskui kažkoks reikalas nepavyko, klientas paskutinę minutę atsisakė, dar po kiek laiko pradėjo byrėti santykiai, sumažėjo jėgų. Atrodo, kiekvieną dalyką paėmus atskirai – nieko ypatingo. Bet paskui žmogus pradeda pastebėti, kad tai, kas anksčiau jam sekėsi visai normaliai, dabar lyg slysta iš rankų. Dirba tiek pat, o pinigų mažiau. Stengiasi daugiau, o rezultato nėra. Tik atsiranda gera galimybė – kažkas nutinka ir ji nueina pro šalį. Ir tada žmogus pats pradeda klausti: „Kas čia pasidarė? Anksčiau man taip nebuvo.“

Štai tada jau verta žiūrėti giliau. Tik nereikia dabar perskaičius šio straipsnio prisiminti kaimynės, kuri prieš trejus metus kreivai pažiūrėjo į jūsų naują paltą, ir nuspręsti, kad būtent ji pavogė jūsų laimę. Ne kiekviena nesėkmė yra magija, ne kiekvienas pavydus žvilgsnis yra kradnikas, o jeigu jums pradėjo nesisekti, o kažkam šalia kaip tik pasisekė, tai dar nereiškia, kad tas žmogus kažką iš jūsų pasiėmė. Gyvenimas kartais tiesiog būna gyvenimas.

Kradniko esmė kita. Paprastu negatyviu poveikiu galima žmogui pakenkti, kažką sugriauti, uždaryti kelius, o kradniko principas – iš vieno paimti ir kitam perduoti. Vienam mažėja, kitam daugėja. Todėl ir vadinama vagyste.

Tarkime, žmogus metų metus dirbo savo darbą, turėjo klientų, normaliai uždirbo. Nieko ypatingo savo gyvenime nepakeitė, bet staiga viskas pradeda byrėti. Vienas klientas išeina, kitas persigalvoja, trečias pažada ir dingsta. Pinigai vos atėję išsisklaido, atsiradusi galimybė paskutinę minutę nuplaukia. Jeigu tai ne pavienis atvejis, o nuolat pasikartojanti grandinė, tada jau galima pasižiūrėti, ar ten tikrai nieko daugiau nėra.

Lygiai taip pat magijoje kalbama apie grožio ir jaunystės kradnikus. Ir čia aš tikrai nepasakosiu pasakų, kad viena moteris vakare nuėjo miegoti keturiasdešimties, o ryte atsikėlė dvidešimt penkerių, nes pavogė kaimynės jaunystę. Tačiau pati tokio kradniko sąvoka magijoje egzistuoja. Kalbama apie patrauklumą, gyvybingumą, žmogaus žavesį – tą sunkiai nusakomą dalyką, kai žmogus gal ir nėra kažkokio išskirtinio grožio, bet įėjęs į kambarį iš karto patraukia dėmesį. Akys gyvos, žmogus turi energijos, jį pastebi. O paskui lyg užgęsta.

Yra ir šeimos gerovės kradnikai. Čia viskas sudėtingiau, nes tokiuose darbuose gali būti ne vien pats pertempimas. Gali būti daromas atšaldymas, konfliktų kurstymas, santykių ardymas – kad tai, kas vienoje vietoje buvo tvirta, pradėtų byrėti. Todėl aš apskritai nemėgstu internetinių diagnozių: „Jeigu jums nutiko trys dalykai iš septynių – ant jūsų kradnikas.“ Ne. Taip tokie dalykai nenustatomi.

Dar svarbiau suprasti, kad patys kradnikai nėra vienodi. Vienu atveju kažkas paimama vieną kartą ir ryšys nutrūksta. Pats veiksmas jau baigėsi, tačiau žmogus dar jaučia jo pasekmes. Įsivaizduokite pilną statinę vandens. Kažkas atėjo, nusėmė pusę ir išėjo. Vandens mažiau, bet daugiau jo niekas nebesemia. Jeigu žmogaus energetika stipri, prarastas resursas po truputį atsistato. Kartais greičiau, kartais lėčiau, o kartais tam galima padėti atitinkamais darbais.

Visai kita istorija, kai statinė kiaura. Jūs pilate, o vanduo vis tiek bėga lauk. Nuolatinis kradnikas tuo ir sudėtingesnis, kad pats nutekėjimas nėra sustojęs. Galima daryti darbus pinigams, sėkmei, gerovei, stiprinti žmogų, bet jeigu paliktas kanalas, per kurį viskas išeina, ilgalaikio rezultato galima ir nesulaukti. Todėl man pirmas klausimas būtų ne „Kaip atsiimti tai, ką pavogė?“, o „Ar iš žmogaus vis dar imama?“

Ir yra dar viena šitos temos pusė, kuri man net įdomesnė. Kartais žmogus įsitikinęs, kad iš jo kažkas vagia energiją, nors jokio ritualinio kradniko ten nėra. Yra žmonių, kuriems mes patys metų metais viską nešame ant lėkštutės. Viena draugė nuolat skundžiasi – kita ją guodžia. Vienai amžinai kažkas atsitinka – kita bėga gelbėti. Motina kiekvieną kartą paskambina su savo problemomis, o dukra po pokalbio pusę dienos negali atsigauti. Partneris reikalauja dėmesio, supratimo, pagalbos, užuojautos, o kitam žmogui pačiam jau nieko nebelieka.

Ir tada sakoma: „Jis vagia mano energiją.“ O gal kartais verta paklausti kitaip – kodėl aš jam ją vis atiduodu? Po vieno žmogaus skambučio jums gera, po kito norisi atsigulti ir žiūrėti į lubas. Jeigu taip vyksta metų metais, jau yra apie ką pagalvoti. Ir tam nebūtinai reikėjo vidurnaktį kapinėse deginti juodas žvakes.

Kalbant apie tikrą maginę vagystę, labai dažnai šalia jos minimas pavydas. Žmonės pavydi ne tik pinigų. Viena moteris pavydi kitai vyro, kita – vaikų, trečia – išvaizdos, ketvirta – darbo, o penkta negali pakęsti, kad kažkam, jos akimis, viskas ateina lengviau. „Kodėl jai, o ne man?“ – senas kaip pasaulis klausimas. Bet vien pavydo kradnikui neužtenka. Žmogus gali jums pavydėti dvidešimt metų ir nieko nepavogti. Kradnikas magijoje jau suprantamas kaip kryptingas darbas, kurio tikslas ne vien sugadinti kitam, bet pasiimti sau tai, ką turi jis.

Todėl aš visada sakau – mažiau pasakokite. Ne iš baimės ir ne todėl, kad aplinkui visi blogi. Bet kam visiems žinoti, kiek uždirbote? Kam pasakoti apie dar neįvykusį sandorį? Kam rodyti vos prasidėjusius santykius? Kam skelbti planą, kol jis dar net nepradėtas? Kai kuriems dalykams reikia leisti pirmiausia įsitvirtinti. Seniau žmonės tą puikiai suprato, o dabar dar nieko neturime, bet jau parodėme pusei pasaulio. Paskui stebimės, kodėl nepavyko. Ar visada dėl magijos? Žinoma, ne. Bet liežuvį kartais apsaugoti yra gerokai paprasčiau negu paskui valyti tai, ką prisirinkome.

Su dovanomis ir svetimais daiktais irgi būčiau atsargesnė. Maginėse praktikose kradnikai gali būti daromi per daiktus, asmeninius žmogaus daiktus ar vadinamuosius podkladus. Tai nereiškia, kad dabar reikia išmesti visas dovanas, kurias gavote per pastaruosius dešimt metų. Bet jeigu žmogumi nepasitikite, o jo atneštas daiktas nuo pat pradžių jums nemalonus, aš tikrai nelaikyčiau jo namuose vien todėl, kad nepatogu išmesti.

Jeigu kradnikas vis dėlto nustatomas, nepradėčiau nuo lakstymo paskui „vagį“ ir bandymo bet kokia kaina atsiimti savo sėkmę. Pirmiausia reikia pasižiūrėti, kas padaryta, kaip poveikis laikosi ir ar tebėra ryšys, per kurį žmogus praranda. Tada valoma, nutraukiama tai, kas neturi būti prijungta, ir tik po to statoma apsauga.

Kartais žmogus sako: „Tai uždėkite man stiprią apsaugą.“ O nuo ko? Jeigu namuose jau sėdi vagis, nelabai padės tai, kad užrakinsite lauko duris. Pirmiausia jį reikia išprašyti ir tik tada rakinti.

Lygiai taip pat nereikia manyti, kad jeigu kažkas iš jūsų buvo paimta, dabar visą likusį gyvenimą vaikščiosite be sėkmės, pinigų ar meilės. Žmogaus sėkmė nėra vienas auksinis pinigėlis, kurį kažkas pavogė ir pasidėjo savo stalčiuje. Kai nutekėjimas sustabdytas, galima atstatinėti tai, kas nusilpo, stiprinti reikiamą gyvenimo sritį ir duoti jai laiko atsigaunti.

O kartais tik tada žmogus supranta, kiek ilgai gyveno išsekęs, nes vieną dieną tiesiog pasako: „Seniai taip nesijaučiau. Pagaliau vėl esu savimi.“