Apie magijos pavojus dažniausiai kalbama tada, kai kalba pasisuka apie neteisingai atliktus ritualus, apsaugos nebuvimą, darbą su jėgomis, kurių žmogus nepažįsta, arba pasekmes, kurių nesugebėjo numatyti. Tačiau yra ir kita šios temos pusė, apie kurią kalbama gerokai mažiau. Ilgai užsiimant magija keičiasi ne tik žmogaus žinios ir galimybės. Keičiasi ir pats žmogus. Ir ne visada į gerąją pusę.

Aš nemanau, kad magija savaime žmogų sugadina. Jeigu taip būtų, kiekvienas ilgiau praktikuojantis magas anksčiau ar vėliau taptų piktas, godus ir pavojingas aplinkiniams. Taip nėra. Tačiau magija labai greitai iškelia į paviršių tai, kas žmoguje jau yra. Jeigu žmogus linkęs į puikybę, atsiradusi galia tą puikybę maitins. Jeigu jam svarbiausi pinigai, anksčiau ar vėliau jis pradės žiūrėti į kiekvieną atėjusį žmogų kaip į galimybę uždirbti. Jeigu jam patinka valdyti kitus, magija gali tapti labai patogiu įrankiu tam daryti.

Pradžioje beveik visi mokosi atsargiai. Skaito, ieško, bando suprasti, stebi ženklus, abejoja savo diagnostika, bijo suklysti. Bet praeina metai, atsiranda patirtis, pradeda pavykti darbai, ateina žmonės, kurie pasakoja apie pasikeitusias situacijas, dėkoja, rekomenduoja kitiems. Ir jeigu žmogus nesugeba išlaikyti sveiko santykio su tuo, ką daro, kažkur labai nepastebimai gali atsirasti jausmas, kad jis jau ne tik moka daugiau už kitus, bet ir pats yra kažkuo aukščiau už kitus.

Man atrodo, būtent nuo šitos vietos ir prasideda tikrasis pavojus.

Magas nėra Dievas. Kad ir kiek metų jis dirbtų, kad ir kiek ritualų mokėtų, kad ir kaip gerai jaustų žmogų ar matytų situaciją, jis vis tiek lieka žmogumi. Jis gali suklysti diagnostikoje, neteisingai suprasti ženklą, pervertinti savo galimybes arba tiesiog susidurti su situacija, kurios pakeisti nepavyks. Man daug patikimesnis tas, kuris sugeba pasakyti „šito nežinau“ arba „šito darbo aš nesiimsiu“, negu tas, kuris žada sutvarkyti viską – nuo išėjusio vyro iki sugriuvusio verslo, sveikatos ir visos giminės likimo.

Labai pavojinga riba peržengiama ir tada, kai žmogus supranta, kad iš svetimos baimės galima gerai uždirbti. Atėjusį žmogų išgąsdinti nėra sunku, ypač jeigu jis jau ateina nelaimingas, pasimetęs ir ieškantis atsakymo. Pasakai, kad matai stiprų negatyvą, priduri, kad jis eina per giminę, dar užsimeni, jog jeigu skubiai nieko nedarys, situacija blogės – ir žmogus jau pasiruošęs mokėti ne todėl, kad supranta, kokio darbo jam reikia, o todėl, kad bijo.

Aš tokių dalykų nelaikau stipria magija. Man tai yra paprasčiausias naudojimasis žmogumi.

Žinoma, maginis darbas neturi būti nemokamas. Jam skiriamas laikas, naudojamos priemonės, žinios neatsiranda per vieną dieną, o ir pats darbas gali pareikalauti nemažai jėgų. Tačiau viena yra imti atlygį už savo darbą, o visai kas kita – specialiai ieškoti žmoguje vis naujų „baisybių“, kad vienas darbas vestų prie antro, antras prie trečio, o žmogus po kiekvienos konsultacijos išeitų ne stipresnis, bet dar labiau išsigandęs ir priklausomas nuo mago.

Yra žmonių, kurie po kurio laiko jau nebegali priimti nė vieno sprendimo nepaklausę savo „mago“. Ar važiuoti, ar skirtis, ar keisti darbą, ar pradėti santykius. Jeigu pats praktikas tokią priklausomybę skatina, man čia jau labai rimtas signalas. Magija neturėtų atimti iš žmogaus jo paties valios ir gebėjimo gyventi savo gyvenimą.

Dar viena vieta, kur labai lengva prarasti ribas, yra teisė spręsti, kas nusipelnė bausmės. Kai ilgai dirbi magijoje ir žinai įvairių poveikių, gali atsirasti pagunda manyti, kad pats turi teisę nuspręsti, kam galima pakenkti, ką reikia nubausti, kam reikia „grąžinti“. Bet mes beveik niekada nežinome visos kito žmogaus istorijos. Klientas papasakoja savo pusę, o kita pusė prie stalo nesėdi. Todėl vien to, kad kažkas atėjo labai piktas ir pasiruošęs sumokėti, neužtenka, kad pulčiau vykdyti jo norus.

Kartais atsisakyti darbo yra daug sunkiau negu jį atlikti. Ypač tada, kai siūlomi geri pinigai. Tačiau būtent tada ir paaiškėja, ar žmogus dar turi savo ribas, ar pinigai jau seniai jas nupirko.

Ir yra dar vienas dalykas, kurį praktikuojantys žmonės kartais pamiršta. Nuolat dirbti su svetimomis problemomis nėra lengva. Metų metais klausaisi apie išdavystes, skyrybas, neapykantą, pavydą, nesėkmes, šeimų konfliktus. Darai diagnostikas, ritualus, valymus, galvoji apie žmonių situacijas ir gali net nepastebėti, kad svetimos problemos pradėjo gyventi tavo galvoje ilgiau, negu turėtų.

Tada atsiranda nuovargis, susierzinimas, šaltumas, kartais noras visus mokyti ir aiškinti, kaip jie turi gyventi. Todėl praktikui reikia mokėti saugoti save ne tik rituališkai. Ne kiekvieną dieną reikia kažką „žiūrėti“, ne kiekvieną svetimą problemą reikia parsinešti namo ir ne kiekvienam žmogui, parašiusiam vidury nakties, privalai tą pačią minutę gelbėti gyvenimą. Kartais geriausia apsauga yra paprasčiausiai mokėti uždaryti duris ir pasakyti: šiandien aš nebedirbu.

Kuo ilgiau žmogus užsiima magija, tuo daugiau atsakomybės, mano supratimu, jis turėtų jausti. Žodis gali išgąsdinti žmogų. Klaidinga diagnostika gali pakeisti jo sprendimus. Neatsakingas pažadas gali suteikti viltį ten, kur jos galbūt nėra. Todėl man žmogus, kuris po daugelio metų praktikos vis dar sugeba pasakyti „aš galiu klysti“, kelia daug daugiau pasitikėjimo negu tas, kuris skelbiasi žinantis atsakymus į viską.

Nes magijoje labai lengva nepastebėti momento, kada pasitikėjimas savo žiniomis virsta puikybe, patirtis – įsitikinimu savo neklystamumu, o noras padėti – noru valdyti.

Ir čia jokios žvakės, amuletai ar apsauginiai ritualai nepadės, jeigu žmogus pats savęs nebemato.

Galima mokėti šimtus ritualų, turėti pilnas lentynas senų knygų, dirbti dešimtmečius ir žinoti tai, ko nežino daugelis kitų. Bet visa tai dar nepadaro žmogaus visagaliu.

Todėl magijoje pavojinga ne tik nežinoti, ką darai.

Kartais daug pavojingiau ateina tada, kai žmogus įsitikina, kad jau žino viską.