Kryžkelės nuo labai senų laikų turėjo ne pačią geriausią šlovę, ir, tiesą sakant, aš nemanau, kad visi su jomis susiję perspėjimai atsirado visiškai tuščioje vietoje. Žinoma, per tiek metų žmonės prikūrė visokių istorijų, vienos jų tikros, kitos jau apaugusios prietarais, bet magijoje kryžkelė tikrai yra ypatinga vieta. Ten susikerta keli keliai, skirtingos kryptys ir skirtingi energetiniai srautai, o jeigu toje pačioje vietoje metų metais dar buvo atliekami ritualai, paliekami atpirkimai, kažko atsikratoma ar į kažką kreipiamasi, tokia vieta tuščia tikrai nebūna.

Man visada keista, kai žmonės apie kryžkelę galvoja tik kaip apie paprastą sankryžą. Aš, aišku, nekalbu apie sankryžą miesto centre, kur važiuoja autobusai ir prie šviesoforo stovi penkiasdešimt žmonių. Magijoje visai kitaip žiūrima į senas lauko, miško, kaimo kelių kryžkeles, ypač tas, kurios yra nuošalios ir mažai lankomos. Kas bent kartą yra buvęs tokioje vietoje vėlai vakare ar naktį, tas turbūt supras, ką turiu omenyje. Būna kryžkelių, kur nieko blogo nejauti, o būna tokių, kuriose net stovėti ilgai nesinori. Atrodo, nieko nėra, tylu, bet jautiesi taip, lyg vieta nebūtų tuščia. Aš tokiais pojūčiais pasitikiu ir tikrai neinu tikrinti, kas ten yra ir kodėl man pasidarė nejauku.

Kryžkelė magijoje laikoma ribine vieta. Manau, čia ir slypi didelė jos paslapties dalis. Mes turime slenkstį, kuris skiria namus nuo išorės, turime vartus, kapinių vartus, tiltus, o kryžkelėje susikerta keli keliai ir kelios kryptys. Tokiose vietose riba tarp mūsų ir nematomo pasaulio laikoma plonesne. Todėl su kryžkelėmis nuo seno siejamos dvasios ir įvairios esybės, ten paliekamos atnašos, atpirkimai, ten į tam tikras jėgas kreipiamasi ir ten užbaigiami kai kurie maginiai darbai.

Aš tikiu, kad tokiose vietose dvasių ir kitų esybių gali būti. Ypač jeigu kryžkelė sena ir joje ilgą laiką buvo dirbama. Juk pagalvokime paprastai: jeigu žmonės metų metais ateina į tą pačią vietą, kažką kviečia, kažko prašo, kažką palieka, maitina vietą atnašomis ir savo energija, kodėl turėtume manyti, kad visa tai niekur nelieka? Magijoje vietos taip pat turi atmintį.

Dėl to yra sena taisyklė kryžkelėje nieko nekelti nuo žemės. Šitos taisyklės aš pati laikausi. Jeigu matau monetą, neimu. Jeigu gulėtų papuošalas, irgi neimčiau. Gal žmogus pametė, visko gali būti, bet iš kur aš žinau? O jeigu daiktas paliktas specialiai, man jo tuo labiau nereikia.

Ypač jeigu matosi, kad ten buvo kažkas daryta. Guli kelios monetos, žvakės likučiai, vaškas, siūlai, maistas ar dar kokie nors keistai sudėti daiktai – apeini ir eini toliau. Nereikia prieiti, fotografuoti iš penkių centimetrų, vartyti, čiupinėti ir paskui klausti, ar galėjau kažką pasiimti. Kam išvis lįsti prie svetimo darbo?

Kryžkelėje paliekami atpirkimai, o kai kuriuose darbuose ten išnešama ir tai, per ką buvo nuimamas negatyvas. Seniau tokiu būdu atsikratydavo nesėkmių, skurdo, ligų, įvairių nelaimių. Aš nesakau, kad kiekvienas ant kryžkelės gulintis centas yra užkrautas negatyvu, bet jeigu nežinau, kodėl jis ten atsirado, man užtenka ir to, kad jo neimčiau.

Su pinigais kryžkelėje apskritai yra daug taisyklių. Viena jų sako, kad kryžkelėje pinigų skaičiuoti negalima. Ir aš jų ten neskaičiuočiau. Pinigai turi savo energetiką, o kryžkelėje paliekama labai daug piniginių atpirkimų. Kam man atidarinėti savo piniginę ir maišyti savo pinigų energiją su vieta, kurioje nežinau, kas prieš mane buvo daroma? Seniau sakydavo, kad taip galima išbarstyti savo piniginę sėkmę į skirtingas puses. Gal kas nors pasijuoks, bet man daug paprasčiau pinigus suskaičiuoti kitoje vietoje ir nesukti sau galvos.

Tas pats ir su valgymu. Kryžkelėje nevalgoma. Maistas labai lengvai priima aplinkos energetiką, o valgydami mes jį priimame į save. Jeigu žinau, kad kryžkelė yra vieta, kurioje atliekami įvairūs darbai, paliekami atpirkimai ir gali būti įvairių esybių, kodėl turėčiau ten sėdėti ir valgyti? Vietų pavalgyti pasaulyje tikrai užtenka.

O jau kryžkelėje palikto maisto liesti išvis nereikia. Duona, saldainiai, obuoliai, mėsa, kiaušiniai, alkoholis ar kitas maistas gali būti atnaša. Žmogus, kuris nežino, ką mato, gali pagalvoti, kad kažkas tiesiog paliko maisto. Tas, kuris bent kiek susidūręs su ritualais, pirmiausia pagalvos, kodėl tas maistas padėtas būtent čia.

Yra ir senas draudimas kryžkelėje žiovauti. Taip, skamba keistai, bet ezoterinis paaiškinimas čia yra. Žiovulio metu žmogus trumpam tampa atviresnis, sąmonė tarsi akimirkai atsipalaiduoja, o seniau buvo tikima, kad tokioje vietoje per tą atvirumą gali prisikabinti žemesnio lygio esybė. Ar dabar reikia išsigąsti, jeigu netyčia nusižiovavai eidamas per kryžkelę? Tikrai ne. Bet jeigu žinau seną taisyklę, aš jos specialiai ir nelaužysiu. Praėjau kryžkelę ir tada žiovauju kiek noriu.

Nespjaudyti kryžkelėje man apskritai atrodo savaime suprantama. Seilės yra žmogaus biologinė medžiaga, kaip ir plaukai, nagai ar kraujas, o magijoje biologinė medžiaga yra tiesioginis ryšys su žmogumi. Tai kam palikti savo dalį tokioje vietoje? Aš tikrai nepalikčiau.

Dar viena labai sena taisyklė – jeigu į kryžkelę atėjai atlikti maginio darbo, padarei, ką turėjai, palikai atpirkimą ir išėjai, atgal nebesidairai. Ir neini kitą rytą tikrinti, ar tavo monetos dar guli. Jeigu palikai, vadinasi, palikai. Darbas baigtas. Man čia net nereikia jokių baisių istorijų, kad atsisukęs būtinai kažką pamatysi. Magijoje turi mokėti ne tik pradėti darbą, bet ir jį užbaigti.

Keturšalė kryžkelė laikoma ypač stipria, nes joje susitinka keturios pasaulio kryptys. Dėl to kryžkelės naudojamos ne vien atsikratymo darbuose. Su jomis susiję ir kelių atvėrimai, likimo krypties keitimas, įvairūs prašymai. Net mūsų kalboje likęs pasakymas, kad žmogus atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Vienas kelias atvedė iki tam tikro taško, o toliau turi rinktis kitą.

Yra ir paprotys pereiti kelias kryžkeles kartojant tą patį norą. Čia jau labai svarbu, ko prašai, nes magijoje negali šiandien norėti vieno, rytoj kito, o poryt trečio ir tikėtis, kad kažkas tave supras geriau negu tu pats save. Jeigu jau prašai atverti kelią, turi bent žinoti, į kurią pusę pats nori eiti.

Bet su kryžkelėmis aš tikrai nerekomenduočiau eksperimentuoti. Internete dabar galima rasti visko. Žmogus perskaito, kad reikia vidurnaktį nueiti į kryžkelę, kažką pasakyti, kažką pakviesti, palikti tris monetas ir išeiti. Ir eina. O ko jis ten šaukiasi, kam tas monetas palieka, kas turi ateiti ir ką reikės daryti, jeigu iš tikrųjų kažkas atsilieps, apie tai jau nepagalvoja.

Man tokie eksperimentai nesuprantami. Jeigu nežinai, su kuo dirbi, geriau išvis nekviesti.

Apie kryžkelėse atliekamus ligų ir nelaimių atidavimo darbus taip pat žinoma labai seniai. Žmogus simboliškai arba per tam tikrą daiktą nuimdavo nuo savęs tai, ko norėjo atsikratyti, ir išnešdavo į kryžkelę. Štai dar viena priežastis, kodėl aš ten nieko neimu. Nežinau, kas buvo nuimta, nuo ko nuimta ir kodėl palikta, vadinasi, man to nereikia.

Aišku, jeigu žmogus serga, jis turi gydytis. Aš magijos su medicina nemaišau. Bet tai nereiškia, kad dėl to turime apsimesti, jog tokių maginių praktikų nebuvo ar nėra. Buvo ir yra, todėl apie jas kalbant nereikia pusės temos išmesti vien todėl, kad kažkam ji atrodo per daug mistinė.

Kryžkelės aš nebijau. Bet gerbiu.

Ir man čia yra didelis skirtumas. Bijoti reiškia kiekviename šešėlyje matyti demoną ir kiekvieną pamestą centą laikyti prakeiktu. Gerbti reiškia žinoti, kad yra vietų, kuriose galioja tam tikros taisyklės, ir be reikalo jų nelaužyti.

Todėl kryžkelėje aš svetimų daiktų neimu, pinigų neskaičiuoju, nevalgau, nespjaudau, prie svetimų ritualinių palikimų nelendu ir jeigu pati atlikau darbą, išėjusi nebesidairau atgal. Man nuo to nei sunkiau, nei blogiau.

O jeigu kada nors senoje kryžkelėje pamatysi gulinčias monetas, maistą, žvakės likučius ar kokį gražų daiktą ir kils noras jį pakelti, pirmiausia pagalvok ne apie tai, ką radai, o apie tai, kodėl kažkas pasirinko būtent kryžkelę tam daiktui palikti.

Kartais geriausia tiesiog praeiti pro šalį.