Prisimenu vieną moterį, kuri pati būrė Taro kortomis. Ji kreipėsi į mane visai kitu klausimu, tačiau diagnostikos metu pamačiau, kad jos energetika buvo labai nusilpusi. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Atrodė, kad santykiai lyg ir nesugriuvę, jokių akivaizdžių problemų taip pat nesimatė. Tačiau kuo daugiau kalbėjomės, tuo aiškesnė darėsi tikroji priežastis.

Paaiškėjo, kad ji buvo taip prisirišusi prie kortų, jog beveik kiekvieną dieną tikrindavo savo partnerį. Vos jis neatrašydavo į žinutę – traukdavo kortas. Jeigu trumpiau kalbėdavo – vėl kortos. Jeigu tą dieną nesusitikdavo – vėl kortos. Tie patys klausimai kartojosi beveik kasdien: ar jis mane myli, ką jis dabar galvoja, ar parašys, ar yra ištikimas.

Klausydamasi jos supratau, kad problema buvo ne kortose. Problema buvo ta, kad žmogus visiškai prarado pasitikėjimą. Kuo dažniau ji dėliodavo kortas, tuo daugiau atsirasdavo abejonių. O kuo daugiau abejonių, tuo labiau norėdavosi vėl tikrinti. Taip pamažu susidarė užburtas ratas – kortos jau neberamino, o tik dar labiau stiprino baimę ir nepasitikėjimą.

Labiausiai mane nustebino tai, kad pradėjo keistis ir patys santykiai. Atsirado įtarumas, nuolatinis nerimas, noras kontroliuoti kiekvieną partnerio žingsnį. Vietoje džiaugsmo santykiais liko tik laukimas, baimė ir nuolatinis tikrinimas. Partneris net nežinojo, kad yra kasdien „tikrinamas“ kortomis, tačiau įtampą vis tiek jautė. Ir visai natūralu – kai vienas žmogus nepasitiki, anksčiau ar vėliau tai pradeda jausti ir kitas.

Po tos istorijos dar labiau įsitikinau, kad Taro kortos nėra skirtos tam, jog kasdien tikrintume kitą žmogų. Jos nėra priemonė kontroliuoti partnerį ar ieškoti atsakymo į tą patį klausimą dešimtis kartų. Mano akimis, Taro padeda tada, kai reikia geriau suprasti situaciją, pamatyti tai, ko tuo metu nepastebime, arba rasti kryptį, kaip elgtis toliau. Tačiau jos neturėtų tapti kasdieniu nerimo ritualu.

Gal todėl man pačiai nė karto nekilo mintis kasdien tikrinti savo vyrą kortomis. Esu ištekėjusi ir matau jo meilę ne iškritusiuose arkanuose. Aš ją matau jo darbuose, pagarboje, rūpestyje ir palaikyme. Man nereikia kas rytą klausti kortų, ar jis mane myli. Aš tai tiesiog žinau.

Kartais sulaukiu žmonių, kurie tą patį klausimą nori užduoti vėl ir vėl, tikėdamiesi, kad atsakymas pasikeis. Tokiais atvejais dažniausiai pasakau: šiandien kortų nebetraukime. Ne todėl, kad jos negali atsakyti. O todėl, kad žmogui tuo momentu labiau reikia ne dar vieno išdėstymo, o ramybės.

Man atrodo, kad Taro kortas reikia gerbti. Jos gali būti labai geras pagalbininkas, tačiau jos neturėtų tapti gyvenimo centru. Kartais didžiausia išmintis yra ne ištraukti dar vieną kortą, o padėti kaladę į šalį ir leisti gyvenimui pačiam parodyti atsakymą.