Kapinės magijoje visada buvo laikomos viena stipriausių ir sunkiausių vietų. Ne todėl, kad ten „baisu“ ar reikia kurti kažkokią paslaptingą atmosferą, o todėl, kad kapinės turi savo lauką, savo tvarką, savo sluoksnius ir savo jėgą. Praktikas, kuris ten eina dirbti, turi labai aiškiai suprasti, kur eina ir kodėl.

Ir net paprastam žmogui, kuris kapinėse neatlieka jokių ritualų, verta žinoti vieną dalyką – tai nėra neutrali vieta, kur gali elgtis kaip bet kur kitur vien todėl, kad „aš juk nieko blogo nedarau“.

Vartai – tai riba

Kapinių vartai nėra tiesiog įėjimas į teritoriją. Magiškai tai yra riba. Už jos prasideda kita erdvė, kitas laukas, todėl į kapines neinama triukšmingai, besiblaškant, pykstant ar plepant telefonu apie buitį.

Jeigu atėjai dirbti – susikaupk. Jeigu atėjai aplankyti artimo žmogaus – irgi išlaikyk pagarbą vietai. Kapinėse nereikia nei paniškai bijoti, nei vaidinti, kad tau viskas dzin ir nieko nebijai. Abi būsenos blogos. Reikia ramybės, aiškaus tikslo ir supratimo, kur įžengei.

Ko nedėjai – to neliesk

Kapinėse niekas neimama šiaip sau. Svetimos monetos, žvakės, gėlės, akmenys, siūlai, mazgai, nuotraukos ar kiti daiktai prie kapų paliekami ten, kur yra. Magijoje galioja labai paprasta taisyklė: ko nedėjai, to neliesk.

Tu nežinai, kam tas daiktas buvo paliktas, kokiame darbe naudotas ir su kokia intencija ten atsirado. Pamatyti kažką keisto ir pradėti kilnoti, čiupinėti, neštis namo ar tyrinėti vien todėl, kad „įdomu“, – čia jau ne smalsumas. Čia ribų nesupratimas.

Tas pats su kapinių žeme. Ji nėra daiktas, kurio galima prisirinkti saujomis „dėl visa ko“. Jeigu žemė reikalinga konkrečiam ritualui, ji imama pagal konkretaus darbo taisykles. Ir ne todėl, kad „kapinių žemė stipri“. Magijoje svarbu ne tik ką paėmei, bet ir iš kur, kodėl bei kam.

Apsauga turi būti prieš darbą

Kapinių energetika pati savaime yra sunki. Į tokį lauką neinama nepasiruošus. Praktikas turi mokėti laikyti savo lauką, atskirti jį nuo vietos lauko ir uždaryti tai, ką darbo metu atvėrė.

Kokią apsaugą žmogus naudoja, priklauso nuo jo sistemos. Vienas dirba per psalmes, kitas per maldą, trečias per apsauginį ratą, ženklus ar amuletus. Bet esmė viena – apsauga daroma prieš darbą, o ne tada, kai jau po visko darosi sunku, krenta energija ar pradeda sapnuotis neramūs sapnai.

Ir čia viena dažna klaida: „mano ritualas geras, tai man nieko nebus“. Ne. Net ir geras ritualas neatleidžia nuo apsaugos.

Kontaktas ne iš smalsumo

Kapinėse nešaukiama, neprovokuojama ir niekas nekviečiama vien tam, kad pažiūrėtum, kas bus. Labai daug kvailų istorijų prasideda būtent nuo to.

Jeigu darbas nereikalauja kvietimo – nekviesk. Jeigu nereikalauja kontakto – nekurk jo. Magijoje kiekvienas atidarytas kontaktas turi turėti priežastį.

Tačiau ženklų kapinėse ignoruoti irgi nereikia. Kartais būtent paukštis, katė, šuo ar kitas gyvūnas gali parodyti kryptį, sustoti prie tam tikro kapo ar atkreipti dėmesį į vietą, kurios pats nebūtum pastebėjęs. Tokius dalykus praktikas mato. Tik nereikia iš kiekvieno vėjo gūsio ar nulūžusios šakelės pasidaryti „ženklą“. Tikras ženklas paprastai ateina vietoje, laiku ir turi ryšį su tuo, dėl ko atėjai.

Kapas irgi nepasirenkamas bet kaip. Ne kiekvienas kapas tinka konkrečiam darbui ir ne kiekviena vieta priima vienodai. Vienur ryšys atsiveria, kitur – ne. Jeigu vieta neduoda kontakto, jos nereikia laužti per jėgą. Praktiko darbas nėra viską priversti paklusti. Kartais stiprybė yra suprasti, kad čia tau ne vieta dirbti.

Darbas turi būti aiškus nuo pradžios iki galo

Prieš eidamas į kapines turi žinoti, ką atsineši, ką paliksi, ką pasiimsi, kuo uždarysi kontaktą ir kaip išeisi. Ne prie kapo pradėti galvoti: „o ką dabar su šituo daryti?“

Kapinių darbas nemėgsta chaoso. Jeigu pradedi ritualą nežinodamas, kaip jį baigsi, vadinasi, pats darbas jau nuo pradžių paruoštas blogai.

Ir kai darbas padarytas – jis padarytas. Nereikia dar pusvalandį stovėti ir tikrinti, ar „jau veikia“. Nereikia po valandos grįžti žiūrėti, ar žvakė dar dega. Nereikia mintimis tampyti to darbo paskui save.

Padarei – uždarei – išėjai.

Išėjimas irgi yra darbo dalis

Išėjimas iš kapinių nėra tiesiog fizinis perėjimas pro vartus. Tai darbo uždarymo dalis. Kas liko kapinėse, tas ten ir turi likti.

Dėl to daugelyje praktikų išėjus neatsigręžiama. Ne todėl, kad taip „gražiau“ ar „baisiau“. O todėl, kad jeigu uždarei duris, nebereikia iš karto jų vėl praverti mintimis.

Po rimtesnio darbo apsivalymas yra būtinas. Vienas naudos druską, kitas ugnį, maldą, psalmę ar kitą savo praktikos būdą. Svarbu ne teatrą padaryti, o realiai uždaryti kontaktą ir nusimesti tai, kas nepriklauso tavo laukui.

Ir čia nereikia pulti į kitą kraštutinumą – po kiekvieno sunkesnio sapno skelbti, kad „kažkas prisikabino“. Bet jeigu po darbo nuolat krenta energija, atsiranda sunkūs pasikartojantys pojūčiai, neramūs sapnai ar jausmas, kad kontaktas liko neuždarytas, vadinasi, kažkur buvo klaida.

Kapinės nėra stebuklinga baterija

Nereikia galvoti, kad kapinės automatiškai padaro kiekvieną ritualą stipresnį. Ne. Jeigu ritualas sudėtas blogai, kapinės jo nepavers geru. Jeigu praktikas silpnai laiko savo energiją, kapinių laukas jo nepadarys stipresniu. Greičiau priešingai – parodys visas jo spragas.

Kapinių magija nėra pirmas žingsnis praktikoje. Ji reikalauja supratimo apie vietą, ribas, apsaugą, kontaktą ir darbo uždarymą. O paprastam žmogui pakanka prisiminti vieną labai paprastą taisyklę: kapinėse neeksperimentuok iš smalsumo ir neliesk to, kas ne tavo.

Kapinės nėra bloga vieta. Bet jos nėra ir neutrali vieta. Jos turi savo svorį, savo tvarką ir savo ribas.

Kapinės nereikalauja baimės. Jos reikalauja pagarbos, disciplinos ir supratimo, kur įžengei.