Ar žinote, kas kartais labiausiai trukdo maginiam darbui? O pats žmogus, kuris atliko arba užsakė ritualą, tačiau niekaip nesugeba palikti jo ramybėje.
Ritualas atliktas. Žvakės sudegė, žodžiai ištarti, darbas užbaigtas. Atrodytų, dabar belieka leisti įvykiams klostytis. Bet kur tau! Dar nepraėjo nė trys dienos, o galvoje jau sukasi visas pulkas klausimų. Ar suveikė? Kada suveiks? Kodėl nieko nevyksta? Gal kažkas padaryta ne taip? Gal reikėjo stipresnio ritualo? O gal dėl visa ko atlikti dar vieną? Ir prasideda...
Maginiame darbe galioja viena svarbi taisyklė: padarei – paleisk. Tai nereiškia, kad turi pamiršti savo tikslą. Tai reiškia, kad nereikia kasdien mintimis grįžti prie atlikto darbo, abejoti kiekvienu jo žingsniu ir mėginti kontroliuoti tai, kas jau paleista. Įsivaizduokite žmogų, kuris pasėjo sėklą. Kitą rytą ateina patikrinti, ar ji jau sudygo. Nieko. Dar po valandos vėl tikrina. Galiausiai neištveria, iškasa sėklą, apžiūri, įkiša atgal ir užberia žemėmis. Kitą dieną viską pakartoja. Kaip manote, ar daug šansų, kad iš tokio rūpestingumo kas nors išaugs?
Panašiai aiškinamas ir maginio darbo paleidimo principas. Ritualas turi savo eigą, o nuolatinis noras viską tikrinti ir kontroliuoti tik dar labiau įtraukia žmogų į abejones bei nekantrumą. Ypač tai pastebima meilės ritualuose. Žmogus užsako darbą ir nuo tos akimirkos pradeda gyventi prie telefono. Ar parašė? Ar buvo prisijungęs? Kodėl peržiūrėjo nuotrauką, bet neparašė? Kodėl vakar pasisveikino, o šiandien tyli? Kiekvienas menkiausias veiksmas tampa ženklu, kurį būtina išnarplioti.
O jeigu nieko nevyksta, prasideda naujas etapas. Ieškoma kito praktiko, kito būrimo, kito ritualo. Vienam darbui dar nesuteikta laiko, o jau norima pradėti tris naujus. Tačiau daugiau ritualų nebūtinai reiškia stipresnį rezultatą. Ypač jeigu jie atliekami skirtingais ketinimais, skirtingais metodais ir net nesuprantant, kaip vienas darbas dera su kitu.
Tas pats galioja ir pinigų ritualams. Uždegė žmogus gausos žvakę, atliko viską pagal nurodymus, o kitą rytą jau tikrina banko sąskaitą. Pinigų nepadaugėjo. Vadinasi, neveikia! Nors dar vakar buvo įsitikinęs, kad viską atliko teisingai. Magija nėra mygtukas, kurį paspaudus gyvenimas privalo tą pačią minutę persitvarkyti pagal mūsų pageidavimus.
Tačiau čia yra viena svarbi riba. Ne kiekvienas ritualas duoda norimą rezultatą, ir tikrai nereikia žmogui aiškinti, kad darbas nepavyko vien todėl, jog jis kartą suabejojo ar pasiteiravo, kaip sekasi. Abejonė nėra nusikaltimas. Klausimas praktikui taip pat nėra kišimasis į maginį darbą. Visai kas kita, kai žmogus nebegali nė dienos išbūti nepatikrinęs rezultato ir visą savo gyvenimą paverčia laukimu.
Todėl po ritualo svarbu žinoti, kada darbas laikomas užbaigtu, kokių nurodymų reikia laikytis ir kada galima vertinti jo rezultatą. O tada – grįžti prie įprasto gyvenimo. Nereikia kas rytą ieškoti ženklų, kiekvieno sapno laikyti pranašyste, o kiekvieno atsitiktinumo – įrodymu, kad ritualas jau veikia arba neveikia.
Jeigu atlikote meilės ritualą, tai nereiškia, kad nuo šiol turite sėdėti prie lango ir laukti, kol kažkas pasibels. Jeigu atlikote pinigų ritualą, tai nereiškia, kad galite nieko nebedaryti ir laukti, kol pinigai patys įžengs pro duris, mandagiai pasibels ir paprašys leidimo apsigyventi jūsų piniginėje. Ritualas neturi tapti jūsų gyvenimo centru.
Maginiame darbe svarbu ne tik mokėti pradėti, bet ir mokėti užbaigti. Negrįžti prie kiekvienos smulkmenos, nebandyti nuolat taisyti to, kas jau padaryta, ir nepulti visko kartoti vien todėl, kad rezultatas neatėjo taip greitai, kaip norėjote. Kantrybė nėra neveiklumas. Pasitikėjimas nėra aklumas. O paleisti rezultatą nereiškia atsisakyti savo tikslo.
Atlikote darbą – palikite jam laiko. Gyvenkite, veikite, priimkite sprendimus ir neverskite kiekvienos dienos ritualo egzaminu. Nes magijoje, kaip ir gyvenime, kartais sunkiausia ne atlikti darbą, o laiku nuo jo atitraukti rankas.